Vieną kartą ėjo keliu senas išminčius, grožėjosi gamta ir džiaugėsi ryškiomis pavasarinėmis spalvomis. Staiga jis pamatė vyrą, kuris ant savo pečių nešė neįprastai didelį ryšulį. Buvo matyti, kad nuo tokio svorio jam linko net kojos.
– Kodėl tu aukoji save tokiam sunkiam darbui ir kančiai? – paklausė senolis.
– Aš kenčiu tam, kad mano vaikai ir anūkai būtų laimingi, – atsakė vargšas. – Mano prosenelis aukojo save sunkiam darbui dėl senelio, senelis – dėl tėvo, tėvas – dėl manęs, o aš kentėsiu dėl savo vaikų.
– O kas nors jūsų šeimoje buvo laimingas? – pasidomėjo išminčius.
– Kol kas dar ne, bet vaikai ir anūkai tikrai taps laimingi! – svajotojiškai šūktelėjo vyras.
– Deja, tačiau beraštis negali išmokyti skaityti, o sliekas neišauklės erelio! – atsiduso senas protingas žmogus. – Pirmiausiai reikia išmokti pačiam būti laimingu, tik tada tu gali išmokyti vaikus laimės. Tai ir bus tavo pati brangiausia dovana.