Kiekvieną minutę gyvename laike – praeityje, dabartyje ar ateityje. Ten, kur gyvena mūsų mintys, ten nukreipiama mūsų energija. Dažniausiai esame panirę į praeitį arba ateitį, retai kada gyvename dabartyje, ir dažniausiai šias akimirkas prisimename dėl jų ramybės, džiaugsmo, išsivadavimo nuo nerimo ir rūpesčių.
Dabar grįžkime prie energijos. Galbūt kai kuriems tai nuobodi tema, tačiau būtina. Įsivaizduokite, kad turite savyje kažkokį energijos indą. Jūs valgote, judate, ilsitės, pramogaujate ir visa tai jus pripildo energijos. Paprastai užtenka tik būtiniausių dalykų – gyventi, kvėpuoti, judėti, kalbėti, atlikti kai kurias užduotis. Norint atlikti superužduotis, pavyzdžiui, saviugdos, didelių tikslų ir svajonių, reikia daugiau energijos arba reikia kaupti savo energiją.
Tarkime, kad 80 proc. savo gyvenimo laiko mintimis esate praeityje arba ateityje – energijos nutekėjimas bus gana stiprus. Nes dažniausiai tai būna ne patys maloniausi praeities momentai, pavyzdžiui, neužbaigti santykiai, dialogai, nepasitenkinimas kažkuo ar kažkuo, nuoskaudos, nuoskaudos, kaltės jausmas, apgailestavimas ir pan. Tai yra energijos sūkurys, kuriam tenka didžioji dalis mūsų energijos.
Kas laukia ateityje? Pirmiausia, nerimas ir baimė, “o kas, jei…”, nesaugumas ir iš esmės nepasitikėjimas pasauliu yra antras pagal galingumą mūsų asmeninės energijos išeikvojimo šaltinis. Kai esame dabar, laisvi nuo praeities ir ateities, neprarandame energijos, o jos įgauname. Nes dabar yra vienintelė akimirka, kai galime veikti, t. y. imtis veiksmų ir ką nors pakeisti, o ne gailėtis ar bijoti.
Pabandykite atlikti šį pratimą – patogiai atsisėskite, užmerkite akis, susikoncentruokite į kvėpavimą ir keletą minučių ramiai kvėpuokite, atpalaiduodami visas kūno dalis – mintyse atkreipkite dėmesį į įtemptas kūno dalis, ir jos atsipalaiduos. Galvokite tik apie įkvėpimą ir iškvėpimą, apie nieką kitą. Mintys kaip šešėliai pradės tolti ir pamažu taps nesvarbios. Tada pradėkite kreipti dėmesį į garsus, kuriuos girdite, kvapus, kuriuos jaučiate, savo pojūčius.
Kūnas taps sunkus, o mintyse atsiras maloni erdvė. Dabar, kai pasiekėte šią būseną, paklauskite savęs: “Ar dabar turiu kokių nors problemų?” “Dabar” – tai ne po minutės, valandos ar savaitės, o šią sekundę, kai taip nuostabiai sėdite ir mėgaujatės garsais, kvapais ir ramybe, kuri užplūdo jūsų galvą. Labai tikėtina, kad atsakymas bus neigiamas. Šiuo metu nėra ir negali būti jokios problemos, nes jei pažvelgtumėte į kiekvieną atskirą problemą (tiksliau, į tai, kaip mes ją vadinome), pamatytumėte, kad ji tokia atrodo, nes gresia tam tikromis pasekmėmis ateityje.
Tai gali įvykti, bet gali ir neįvykti. Tačiau mes, nevisiškai pasitikėdami pasauliu, numatome neigiamą scenarijų. Tai kelia nerimą ir susirūpinimą. Todėl dažniausiai bijome to, kas gali atsitikti arba neatsitikti, to, kas kažkada įvyko ir gali pasikartoti, vienatvės, kurios šiandien nėra, ligos, mirties, ir galiausiai pasiekiame tokią būseną, kad pradedame bijoti savo baimių.
Išlikti dabartyje reikia išmokti, ir čia reikia dirbti dviem kryptimis – susikaupimo dabartyje pratimais (tai, ką nurodžiau aukščiau, darykite kasdien ir kaskart viena minute ilgiau) ir pasitikėjimo savimi bei pasauliu ugdymu. Jei pirmuoju atveju tai yra technikos klausimas, tai antrajam reikia sistemos, pagrįstos idėja, kad pasitikime pasauliu, kai tikime, jog jis gali būti mums atviras.
Tokią mintį galime palaikyti, kai žinome, kad esame verti geriausio, kai neabejojame, kad pasaulis pasirengęs duoti mums viską, ko tik norime, nes turime į tai visišką teisę vien dėl gimimo. Mums nereikia niekam nieko įrodinėti, mes esame geri tokie, kokie esame, ir tai yra aksioma, kuria besąlygiškai tikime. Iš šios būsenos gausa ateina lengvai ir noriai, todėl mūsų pasitikėjimas yra pateisinamas, o idėja patvirtinama. Bet – iš pradžių pasitikėjimas, tada patvirtinimas, kitaip tai neveikia.
Mažai kas apie tai rašo ar kalba, tačiau pozityvumo lygis yra svarbus dvasinio tobulėjimo kriterijus. Žmogus gali būti protingas, pažangus, apsišvietęs ir t. t., bet nepakankamai pozityvus, ir tai taps nepaaiškinama kliūtimi, trukdančia įgyvendinti troškimus, gauti naudos, kurti harmoningus santykius ir t. t. Todėl pozityvumas yra esminė savybė, kurią taip pat reikia ugdyti. Visa tai padarysime kurso metu, tačiau dabar galite atlikti paprastą pratimą, kurį pateikiau aukščiau. Reguliariai praktikuojant, rezultatas jus nustebins.
Taip pat turėtumėte mokytis sutelkti dėmesį į objektus ir veiksmus. Pavyzdžiui, jei geriate arbatą, visą dėmesį sutelkite į puodelį. Žaisdami su vaiku skirkite jam visą savo dėmesį. Idėja ta, kad kad ir ką darytumėte, tai turėtų būti kokybiškas laikas, t. y. sutelktas dėmesys.
Tai antras svarbus pratimas, padedantis ugdyti gebėjimą būti dabar. Ir, kartoju, tai tik pusė darbo, kita pusė – pasitikėjimo savimi ir pasauliu ugdymas. Atsikratyti to, kad iš pasaulio reikalaujame ir norime garantijų, nes garantijų nėra, viskas vyksta ne “todėl”, bet “tam, kad”. Bet tai jau visai kita tema :).
