“Maistas yra vaistas, o vaistas – maistas”. Ar tai tiesa? Ajurveda sako, kad taip yra ir sveikiems, ir sergantiems. Ajurvedos metodai geriausiai veikia pirmaisiais keturiais ligos etapais – profilaktika ir priežiūra. Gyvenant pagal savo Ajurvedos konstituciją, svarbus vaidmuo tenka prevenciniam požiūriui.
Oficialioji medicina pasižymi tuo, kad ji labiau orientuota į “nesveiką”, o ne į “sveiką” mediciną. Daugiausia pastangų dedama jau atsiradusioms, pasireiškusioms ligoms gydyti. Profilaktinės priemonės taikomos tik infekcinių ir alerginių ligų atveju. Šių prevencinių priemonių veiksmingumas dažnai būna mažas; vakcinos nėra pakankamai stiprios arba nepagrįstas skiepijimas sukelia kitų problemų.
Ajurvediniai vaistai visada yra natūralūs, t. y. jie yra 100 % natūropatija, kuri yra ajurvedos pagrindas. Ajurvedos terapijoje naudojamos tik natūralios priemonės – augalai (auginami natūraliomis sąlygomis arba auginami dėl jų retumo ir didelės paklausos, tačiau auginami nenaudojant jokių dirbtinių trąšų ar kitų priedų), mineralai ir gyvūninės kilmės produktai. Ajurvedos medicinoje nenaudojami chemiškai susintetinti vaistai ar vitaminų ir mineralų kompleksai.
Ajurvedoje teigiama, kad “maistas yra vaistas, o vaistas – maistas”. Maisto produktų ir ajurvedinių vaistų sudedamosios dalys yra beveik identiškos. Tik maiste svarbesnė yra rasa (pirminis skonis, jaučiamas ant liežuvio), o vaistuose – virja (energija). Apskritai maistas gali būti naudojamas kaip vaistas ir atvirkščiai.
Ajurvediniai vaistai (natūralios, gamtinės, netoksiškos tonizuojančios priemonės) gali būti vartojami tiek sergantiems, tiek sveikiems žmonėms. Ligoniams jie siekia išgydyti ligas. Sveikiems žmonėms jie yra imuniteto stiprinimo ir organizmo stiprinimo priemonė. Protingai vartojama ajurvedinė priemonė sveikam žmogui nesukels jokių komplikacijų, bet padidins jo gyvybingumą, kaip ir saikingai vartojamas maistas nekenkia.
Kai kurie gerai žinomi ajurvediniai augalai plačiai naudojami kasdieniame gyvenime ruošiant maistą namuose. Tai garsiojo ajurvedinio kichari sudedamosios dalys: ciberžolė (ciberžolė), juodieji pipirai, imbieras, kuminai, garstyčių sėklos, kalendra, pankolis, kmynai ir asafetida. Šie augalai daugelyje šalių naudojami jau tūkstančius metų, o tai gali būti įtikinamas jų nekenksmingumo įrodymas.
Šiek tiek pakalbėkime apie ligų priežastis pagal Ajurvedą.
Ajurvedoje infekcijos laikomos daugelio ligų priežastimi. Senovės ajurvedos kanonuose aprašyta dvidešimt bakterijų ir parazitų rūšių. Pažymėtina, kad Ajurvedoje patogeniniai mikroorganizmai laikomi antrine ligos priežastimi, o pagrindinis veiksnys yra trijų došų – Vata, Pita ir Kapha – disbalansas.
Ar visi mikroorganizmai vienodai gerai dauginasi skirtingų žmonių organizmuose? Gerai būtų palyginti su dirvožemiu, į kurį sodinami augalai (mūsų atveju – mikroorganizmai). Sėkloms (mikroorganizmams) svarbiausia dirvožemio būklė. Jei dirvožemis derlingas, jame pasėtos “sėklos” greitai sudygsta ir plinta. Trijų došų pusiausvyros sutrikimas sukuria derlingą dirvą, kuri palengvina mikrobų skverbimąsi, vystymąsi ir greitą dauginimąsi žmogaus organizme, o tai galiausiai sukelia ligas.
Jei došos ir dhatu (audiniai) yra subalansuoti, nesvarbu, kokie stiprūs būtų mikrobai, jie negalės daugintis ir sukelti ligos. Priešingai, jie greitai žus dėl itin nepalankaus dirvožemio ir jame esančių “maistinių medžiagų” trūkumo. Todėl Ajurvedoje daugiausia dėmesio skiriama ne kovai su mikrobais, o došų pusiausvyros palaikymui ir atkūrimui.
Be to, manoma, kad mikroorganizmai gali sukelti ligą ankstyvoje stadijoje, taip užkirsdami kelią negrįžtamiems įvairių organų ir audinių patologijų padariniams. Jei mikroorganizmai yra stipresni už ląsteles, kurias jie puola, išsivysto liga.
Oficialioji medicina mikrobams naikinti naudoja antibiotikus (stiprius, labai toksiškus vaistus, sukeliančius siaubingą šalutinį poveikį ir darančius didelę žalą sveikoms žmogaus organizmo ląstelėms).
Kita vertus, ajurvedinė terapija užtikrina došų ir dhatų (audinių) pusiausvyrą ir skatina vyadhi-sahatva arba vyadhi-kshamatva (ajurvedinis “imuniteto” atitikmuo), kuris, pasak ajurvedos, turi du aspektus – atsparumą ligos vystymuisi, jei ji jau prasidėjo, ir ligos prevenciją. Imuniteto vystymasis ne tik apsaugo pacientą nuo ligos pasikartojimo, bet ir didina viso organizmo atsparumą ligoms.
Taip veikianti ajurvedinė terapija veikia neskubėdama, bet patikimai ir labai gerai. Tai suteikia daug papildomos naudos pacientui be jokio šalutinio poveikio. Daugelis ajurvedinių vaistų yra ne tik imunostimuliatoriai, bet ir palaiko imuninės sistemos homeostazę (imunomoduliacinis poveikis).
Dietologijos svarba
Ajurvedoje tikima, kad tinkamam ligų gydymui būtinos ne tik gydomosios priemonės, bet ir tinkama mityba. Senovės traktatuose tai išsamiai paaiškinta, o šiuolaikiniai gydytojai savo praktikoje vadovaujasi jų nurodymais.
Jei pacientas laikosi tinkamos dietos, jam nereikia gydymo, o jei ne, niekas jam nepadės”, – tokia yra Ajurvedos formulė. Dauguma ajurvedos gydytojų atsisako gydyti pacientus, jei jie nesilaiko tinkamo mitybos režimo ir modelio. Tinkamai maitinantis ligos neatsiranda, o netinkamai maitinantis ligos išsivysto nepaisant gydytojų įsikišimo. Todėl kiekvienu ligos etapu, vėlesniu reabilitacijos (visiško pasveikimo) laikotarpiu ir ligos padarinių šalinimo (toksinų liekanų šalinimo) metu ajurvedos gydytojai skiria tinkamą dietą.
Kaip vanduo aštrina akmenį, taip ir maistas gali pakeisti arba sugriauti organizmą. Dieta nėra apribojimas. Dieta – tai sekimas savo prigimtimi.
Dar vienas klausimas, keliantis nerimą naujokams, pradedantiems vartoti ajurvedinį gyvenimo būdą. Ar yra kokių nors apribojimų – religinių, geografinių, politinių ar etninių? Ne, tokių apribojimų nėra.
Pagrindiniai ajurvedos principai gali būti taikomi visoms gyvoms būtybėms, nepriklausomai nuo jų mitybos, klimato, tradicijų ir kultūros. Čaraka (indų gydytojas, apie 650 m.) sakė:
“Išminčius į visą visatą žvelgia kaip į globėją. Tik kvailys ją laiko priešu. Todėl kiekvienas turi priimti reikalingą patarimą (dėl sveikatos palaikymo ir ligų gydymo), kad ir kas jį duotų, net ir priešas, ir jo laikytis.”
Kai kuriose šalyse religiškai draudžiama vartoti alkoholį ar mėsą, kitose – valgyti tik tam tikrą mėsą.
Tačiau ten, kur tokių apribojimų nėra, žmonės turi žinoti šių maisto produktų privalumus ir trūkumus, todėl visi jie išsamiai aprašyti klasikiniuose ajurvedos tekstuose.
Senovės traktatuose taip pat aprašomi santuokos papročiai. Juk ne kiekvienas gali ar turi būti brahmačarja (laikytis griežto seksualinio susilaikymo, vienuolio gyvenimo). Ajurvedos tekstuose aprašomi būdai, kaip paprastiems žmonėms gauti kuo didesnį malonumą iš lytinių santykių.
Makrokosmoso ir mikrokosmoso santykis
Pagal Ajurvedą asmenybė (mikrokosmosas) yra miniatiūrinė visatos (makrokosmoso) kopija. Visi visatos aspektai yra žmoguje, todėl bet kokie aplinkos pokyčiai veikia jo kūną, protą ir sielą. Savo ruožtu žmogaus veikla, pasireiškianti fiziniu kūnu, žodžiais, emocijomis ir mintimis, teigiamai arba neigiamai veikia aplinką.
Ajurveda teigia, kad sveikas kūnas, teisingos mintys, geri žodžiai ir religinės praktikos išvalo aplinką ir išlaisvina ją nuo fizinių, cheminių, energetinių ir kitų nešvarumų bei neigiamų dvasinių vibracijų. Visi bet kurio religinio teksto žodžiai yra mantros, nes juos pašventino įvairių religijų išminčiai, pranašai ir pamokslininkai. Nuoširdus mantrų kartojimas, laikantis konkrečių nurodymų, daro poveikį ne tik žmogui ir jo aplinkai, bet ir visai visatai (makrokosmui). Su jų pagalba galima išmokti valdyti kosminę energiją ir panaudoti ją visų gyvų būtybių labui.
Apibendrinant, galima pasakyti, kad dėl savo universalumo, humaniškumo ir besąlygiško terapinio praktiškumo ajurveda išplito daugelyje pasaulio šalių, peržengdama visas geografines, politines, etnines ir religines ribas.
