Beveik kaskart kai bendrauju su žmonėmis, laikančiais save einančiais dvasiniu keliu, pastebiu vienas ir tas pačias stoteles, kuriose sėdėdami jie vaizduoja savo kelią.
Sustoti lengva. Tiek, kad dauguma dvasinių ieškotojų dar net neatsistoję į kelią, jaukiai įsitaiso stotelėje pavadinimu “Šiuolaikinis dvasingumas”. O jau šioje stotelėje yra visko, ko tik siela geidžia.
Štai ilga virtinė Mokytojų ir Guru su dar ilgesnėmis savo sekėjų virtinėmis.
Štai šventraščių biblioteka ir geriausi nušvitusių žmonijos atstovų tekstai.
Štai jogų grupė susuktose pozose ir štai laisvas kilimėlis, laukiantis tavęs už protingą kainą.
Šalia ekstatiškai gieda mantras ir ekstatiniame šokyje sukasi žmonės palaimingais veidais.
O štai čia, paragavus egzotinio gėrimo, ar pakramčius stebuklingo grybo, galima patirti aukščiausius mistinius išgyvenimus.
O ten, netoliese, eile rikiuojasi visa virtinė ašramų, nuo kurių dvelkia tyla ir ramybe. Ir dar iš visur kviečia, siūlydami arbatos ceremonijas, meditacijos ir kvėpavimo technikas, kovinių menų paslaptis, energinius kompleksus, magiškus veiksmus, šamanų ritualus, senovinius artefaktus ir dvasinę atributiką įvairiausiam skoniui… uch… visko nė neišvardinsi.
Nuodėmė čia neapsistoti — štai koks didelis pasirinkimas. O ir paklausa akivaizdu yra. O jei paklausa didelė ir žmonės iš ten išeina degančiomis akimis, reiškia geras dalykas ir reikia išmėginti, juk tiesa? Teisinga logika? Štai todėl žmonės ir užstringa šioje stotelėje. Jie vadovaujasi vartojimo epochos logika, kurioje net dvasingumas išdėliotas ant prekystalių….
Ir štai vartotojai vaikšto nuo skyriaus prie skyriaus, rinkdamiesi sau įvairiausius dvasiškai pažengusių ieškotojų apdarus. O po to demonstruoja juos vieni kitiems, kaip trofėjus, iškovotus dvasiniame supermarkete.
Tikriausiai pagalvojote, kad esu nusiteikęs prieš tai, ką išvardinau? Ne. Neprieš. Reikalas visai ne tame, ką aš išvardinau. Visa tai yra durys. Kaip galima būti nusiteikusiam prieš duris? Jei žinai kur link eini – tai yra tai, pro ką tu kartais praeini, eidamas link savo tikslo, o jei nežinai – tada tai tiesiog klajojimas po įvairias žymias vietas turistiniu maršrutu su dvasiniais komentarais šalia jo. O dvasinis turizmas dabar labai populiarus reiškinys.
Dvasinis turizmas
Kai kurios dvasinės tradicijos lygina pirmą dvasinio kelio etapą su bitės gyvenimu. Iš esmės tai dar ne pats kelias, o tik preliudija į jį. Bitė skraido nuo gėlės prie gėlės ir ragauja žiedadulkių skonį. Taip ir dvasinis ieškotojas susipažįsta su skirtingais požiūriais, religinėmis kryptimis, filosofinėmis įžvalgomis, praktikomis ir konkrečiais žinių ir būsenų nešėjais.
Daroma prielaida, kad dvasinis ieškotojas šiame etape bent jau teoriškai išsiaiškins pagrindinius klausimus, supras koks dvasinio kelio tikslas, kokie jo paties polinkiai ir kokia iš išbandytų krypčių jam artimesnė.
Šis etapas gali tęstis keletą metų, ir, jam pasibaigus, dvasinis ieškotojas tampa panašus į bitę, grįžtančia į avilį, kad suvirškintų surinktas žiedadulkes ir pradėtų duoti medų. Grįžimas į avilį – tai išorinių paieškų stotelė, pertrauka aktyviame informacijos ir patirties kaupime, bei visko, kas praeityje buvo sukaupta, virškinimo pradžia.
Būtent tai — kelio pradžia. Bet ką mes matome? Mes matome, kad nepasotinamos bitutės nepavargdamos skraido visą gyvenimą, taip ir negrįždamos į avilį, taip ir nepradėdamos virškinimo proceso bei taip ir nepradėdamos nešti medaus. Štai šitai ir yra dvasinis turizmas.
Tikslas
Labai retai galima sutikti žmogų, kuris pasistengtų sąžiningai sau atsakyti į klausimus apie tikslą viso to, ką jis veikia toje gyvenimo sferoje, kurią jis vadina dvasine. Kam visa tai? Koks galutinis tikslas? Kas turėtų būti pabaigoje? 99.9% atvejų už šio klausimo slypi maždaug vienas ir tas pats atsakymas. Jis maskuojamas dvasiniais terminais ir išaukštintomis formuluotėmis, bet sąžiningai pažiūrėjus ten visad vienas ir tas pats. Dažnai žmonės kalba apie dvasinį prabudimą ir išsilaisvinimą, o mintyje turi laimę, pasitenkinimą, harmoniją, ekstazę, galybę, ramybę, pašaukimą, nušvitusio mokytojo rolę ir visa kita iš šios srities. Jei pažvelgti sąžiningai, tai visa tai užslėptas malonumo įsivaizdavimas. Malonumo, suvynioto į dvasingumo popierėlį. Išties malonumų įsivaizdavimo šaknys yra mūsų praeities patirtyje, tad jei tikslas – malonumas ar pasitenkinimas, tai tu visada turėsi reikalų tik su savo praeities fragmentais skirtingomis jų kombinacijomis. Kartais keistokomis ir mistinėmis kombinacijomis, bet vis dėl to…
Juk žinia, šis pasaulis vykdo visas užgaidas be išimčių. Jis taip sukurtas. Ir jei pasaulyje situacija tokia, kad dvasinių ieškotojų milijonai, o nušvitusių asmenybių vienetai, tai išvada paprasta: žmonės nenori pabusti, jie nori kažko kito. Ir tą kitą jie maskuoja po dvasingumu.
Mokytojai ir Guru
Šiuolaikiniam dvasiniam ieškotojui geriausias Mokytojas – tai miręs Mokytojas. Tai ne juokai. Tai faktas, jei žiūri į viską tiesiai. Gyvas Mokytojas – tai grėsmė visiems tavo įsivaizdavimams, visai tavo netvirtai ego konstrukcijai — koncepcijoms, teorijoms, vaizdiniams ir tavo įsivaizduojamai asmenybei.
Vienu žodžiu, visam tam melui, kuriuo tu prisidengi nuo gyvenimo. Todėl šiuolaikiniams ieškotojams patinka praeities Mokytojai. Jie nesikėsina į jų saugumą ir visiškai atitinka jų įsivaizdavimus ir fantazijas apie dvasinį kelią.
Tokius Mokytojus galima nuotoliniu būdu mylėti, galima jais žavėtis ir periodiškai remtis jų žodžiais. Jie neišeis iš nirvanos, kad tiesos kumščiu trinkteltų tavo įsivaizduojamai asmenybei į žandikaulį. O juk maždaug tuo užsiima tikras Mokytojas. Gyvas Mokytojas. Tas, kuriam tu gali užduoti savo svarbų klausimą ir prie kurio tu gali prieiti pakankamai arti, kad sykį išnyktum.
Daugelis tų, kurie ateina pas Mokytojus, kad užduotų savo klausimą (pavyzdžiui, satsangų metu), galvoja, kad jie atėjo atsakymo, savo įvardintos problemos sprendimo.
Bet Mokytojo užduotis kita – atimti iš tavęs tavo klausimus, palikti tave be nieko – neapsaugotu, atviru ir pažeidžiamu: be klausimų ir atsakymų, be daugiasluoksnių idėjų ir koncepcijų. Ir jei tu tai supratai, tada tu, nepaisant neišvengiamo diskomforto, eisi link jo vis arčiau ir arčiau,kol vieną kartą nesuprasi, kad Mokytojas ir tu – neatsikiriami.
Bet šiuolaikinis ieškotojas ateina pas Mokytoją, kad patvirtintų savo nuomonę ir įsitvirtintų joje. O jei tai neįvyksta — jis išeina pas kitą. Pasirinkimas juk šiandien didelis. Būtinai atsiras tas, kuris švelniai glostys tavo išaukštintą savęs įsivaizdavimą apie save patį, tuo pačiu didindamas savo sekėjų gretas.
Vaikščioti į satsangus ir gerti iš Mokytojų per šiaudelį tarsi įvairiaspalves sultis, vėliau aptarinėjant patiko jis tau ar ne – tai velniškai keista. Ir taip pat keista vaikščioti nuo vieno Mokytojo link kito, maišant gėrimus kaip kokteilius.
Galbūt, jūs paklausite: ar būtinas Mokytojas prabudimo kelyje? Į šį klausimą yra tikslus atsakymas: taip, Mokytojas reikalingas. Bet suprasti pirmiausiai reikia tai: tikrasis Mokytojas – tai pats Gyvenimas. Jis tavo pirmas ir paskutinis mokytojas.
Mistiniai išgyvenimai
Dažnokai mistinės patirtys žmonių priimamos kaip neatskiriama dvasinio kelio dalis, todėl tampa ir savotišku tikslu. Kas iš esmės yra pakaitalas ir kliūtis į prabudimo kelią. Dvasinis prabudimas – tai ne mistiniai išgyvenimai, tai išvis ne kažkokia nauja patirtis, ne pakitusi sąmonės būsena.
Prabudimas niekad nesutampa su įsivaizdavimais apie jį. Jis panašus į savęs prisiminimą tame, kuris mato šį sapną, o ne tame, kuris sapne kažką daro. Prisiminimą kaip to, kuris egzistavo visada ir egzistuos visada. Tarp visų įvykių ir už jų ribų.
Visi išgyvenimai, visos patirtys, visa mistika visose savo pasireiškimuose – tai sapno dalis. Gali būti jo subtilesniuose sluoksniuose, bet vis gi — tai sapno dalis. Sapnas rutuliojasi tarsi tam tikra drama teatro scenoje. Scena — tai įprasto žmogiškojo suvokimo teritorija.
Metafizika ir mistika – tai išorinių procesų užkulisiai, matomi, jei pakeisime įprastą suvokimą. O pažadintas egzistavimas – tai stebėjimas neįsitraukus, tiek iš už scenos, tiek iš už užkulisių ribų. Ir žvilgčioti į užkulisius dažniausiai nėra jokios būtinybės.
Periodiškai tenka išgirsti apie tai, kaip kažkas iš tave supančių ar sutiktų žmonių įsikvėpusiai pasakoja apie savo mistinius išgyvenimus, kaip apie kažką reikšmingo. Ir kai jie klausia Mokytojų ar kitų pažengusių, ką šie apie tai galvoja, tai jie nemato jų akyse didelio susidomėjimo. Jie kalba apie tai kaip apie kažką įprasto ir ne itin svarbaus. Ir tai, žinoma, klausiantiesiems nepatinka. Tačiau kitiems jau sunku suprasti, kuo viena būsena yra geresnė už kitą.
Ir kartais tokiems žmonėms norisi pasakyti, tarsi apliejant juos šaltu vandeniu: nusipirk kokių nors psichotropinių medžiagų ir tu lengvai gausi visą puokštę mistinių išgyvenimų. Jei šie išgyvenimai yra tavo tikslas, tai narkotikai – greičiausias būdas to pasiekti. Ir daugelis žmonių šiuolaikinėje dvasinėje diskotekoje taip ir daro, prisidengdami aukštomis frazėmis. Bet jei būsime su savimi sąžiningais, tai pastebėsime, kad po tokių išgyvenimų mūsų ankstesnės reakcijos lieka savo vietose. O būtent mūsų reakcijos kasdieniame gyvenime – ir yra mūsų poslinkio rodiklis.
Vienintelė nauda, kokią galima įžvelgti iš psichotropinių patirčių – tai kiek platesnis savęs ir pasaulio įsivaizdavimas. Ir tai visa nauda. Ją galima išgauti ir kur kas saugesniais būdais. Nors ne, ne visa. Tai dar ir galimybė pamatyti kaip stipriai tu įsikibęs į dvasiškai pažengusio žmogaus įvaizdį.
Ir žinok, kad psichotropinių medžiagų vartojimas – tai visada tam tikra patirtis, apmokėta kreditu. Jei tavo tikslas prabudimas, tai tau mistinės patirtys, natūraliai patiriamos praeinant tam tikrus etapus – tiesiog kelio ženklai. Jie kaip kelio gairės, pagal kurias tu gali suprasti, kur tu randiesi ir ką toliau daryti. Būdamas vairuotoju, tu juk niekad kelio ženklų nedarai savo kelionės tikslu, nesustoji šalia jų, neklaidžioji aplink, laikydamas jį kažkuo ypatingu. Tu tiesiog važiuoji toliau, ženklo dėka sužinojęs, kad čia tavęs laukia posūkis, kalnelis, ar pėsčiųjų perėja.
Dvasinės praktikos
Och… su šituo bėda. Reikia pripažinti, kad su informacijos pasiekiamumu pas mus atėjo ir jos suvokimo paviršutiniškumas. Visos praktikos ir metodai – tai instrumentai, tarsi kastuvas. Jis reikalingas, kad kasti iki tol, kol prisikasi iki vandens. Ir kai tu iškasi šulinį su vandeniu, reikia išmesti kastuvą ir, neatsitraukiant nuo šulinio, gerti iš jo iki visiško pasisotinimo.
Vietoje to, dvasiniai ieškotojai griebiasi tai vieno kastuvo, tai kito. Ir kasa tai vienoje vietoje, tai kitoje.
Kartais jų klausia, kodėl jie keičia kastuvus ir vietas? Ir kai kurie atsako, kad šis kastuvas jiems netinka, arba ten, kur jis kasė, nėra vandens. O pažvelgus į vietovę, kurioje jis kasė, matosi daug mažų duobučių. Ir mes juk žinome: jei jis savo jėgas būtų skiręs vienai vietai – šulinys jau būtų buvęs iškastas. Kita vertus, ne taip jau ir svarbu, kur pradėti kasti — vanduo yra visur, tiesiog kask, kol tuo neįsitikinsi.
Dvasinė literatūra ir žinios
Gera knyga – tai rodyklė, panaši į nuorodą internete. Nuorodos užduotis – parodyti ir nukreipti naudotoją į tikslinį puslapį.
Dvasinės literatūros užduotis – parodyti skaitytojo požiūrio šaltinį ir faktorius, kurie jį gali atitraukti. Ir kartais norisi paklausti: kam tu nuolat iš naujo skaitai nuorodų tekstus. Kam jas cituoji? Kam tau nuorodų kolekcijos? Kam tu skaitai jų komentarus? Spragtelėjimas pele – tai viskas ko reikia. Eik ten, kur link jos nukreipia.
Prieštaraujant visuotinai priimtinam įsivaizdavimui, galima pasakyti, kad didelio kiekio žinių nereikia. Kartais pakanka nuoširdaus pokalbio, ar nedidelės teksto pastraipos, kad suformuluoti pačią esmę to, ką tau reikia daryti ir būtent kaip. O toliau – imi kastuvą ir kasi.
Ašramai
Pabendravus su žmonėmis, kurie reguliariai lankosi ašramuose, girdime vieną ir tą pačią istoriją. Ji skamba maždaug taip: “Čia, ašrame, gera, ramu, išaukštinta, o ten kur aš gyvenu viskas ne taip – triukšminga, žemos energijos ir žmonės aplink ne tie”.
Todėl kai kurie tokie žmonės sykį viską meta ir apsigyvena šalia ašramo, ar ir tiesiog jame. Ir žinote, ką galvoju? Galvoju, kad tuo dažniausiai šio žmogaus kelias ir baigiasi.
Be to, greičiausiai taip ir neprasidėjęs. Didelė dalis mūsų mazgų surišta to sociumo, kuriame mes praleidome didelę dalį gyvenimo, sąlygomis. Ir geriausias būdas pamatyti ir atrišti tuos mazgus – tai žvilgtelėti į juos tiesiai, neslepiant akių.
Jei tie žmonės nuoširdžiai paklaustų manęs, kokį aš įsivaizduoju jų sekantį žingsnį, tai aš pasakyčiau: grįžk namo, susirask darbą, pasiek to, ko kažkada norėjai, bet vėliau atsitraukei, bendrauk su paprastais žmonėmis, pagerink santykius su tėvais, giminėmis, žmona ar vyru, draugais ir bendradarbiais, apsupk save tinkamais žmonėmis.
Nebūtina, kad visi šie santykiai būtų artimi, pakanka, kad jie nebūtų destruktyvūs ir kad harmoningai pritaptų prie tavo gyvenimo konteksto. Ir štai kai tai nutiks, bet vistiek išliks tam tikra trauka link kažko išeinančio už net šios harmonijos ribų – važiuok į ašramą.
Šiuo atveju tu nebėgsi nuo realybės ir tu jau nejausi didelio skirtumo tarp gyvenimo namuose ir gyvenimo ašrame. Ašramas tiesiog taps patogiu praktinių užduočių sprendimu – pavyzdžiui, intensyviu retritu, ar praeito etapo suvirškinimu.
Apie mūsų laikus
Manau, kad mūsų laikai — tiesiog dovana tam, kuris išties suinteresuotas prabudimu, todėl, kad šiuolaikinis sociumas toks, kad pakanka gyventi įprastą gyvenimą įvykių sūkuryje, kad destruktyvios proto tendencijos nuolat išlįstų į paviršių. Šiuolaikinė socialinė sistema tam labai padeda. Ir tai žinoma sunku, bet tuo pačiu ir labai efektyvu.
Taip gyvenimas parodo tai, kas tave apsunkina, padėdamas tuo pačiu iš to ir išsivaduoti. Glaudūs ryšiai, informacijos pasiekiamumas, gyvenimo intensyvumas, ir net materialistinis šiuolaikinės visuomenės vektorius – visa tai puikios sąlygos greitam brendimui.
Ir dar keletas žodžių.
Viskas, kas aukščiau pasakyta, jokiu būdu nėra kritika. Iš esmės viskas ir visada yra savo vietose. Ir be abejonės kiekvienas mūsų savo kelyje užminame ant daug grėblių. Tiesiog toks tekstas kartais gali tapti gera priežastimi peržiūrėti savo judėjimo kursą.
Tokiu atveju tu tiesiog skaitai ir klausi savęs – ar taip yra mano gyvenime, ar ne? Ir jei tu sąžiningai atsakysi sau į šiuos klausimus, kartoti aptiktas kvailystes jau bus sudėtinga, arba ir visai neįmanoma.
Iš esmės visa tai buvo apie tai, kaip nustoti imituoti dvasingumą, papuolant į ne visai akivaizdžius spąstus. Ir jei tu pagavai save tame, tai tu tiesiog paliksi stotelę, kurioje sėdi, pakoreguosi tolimesnį judėjimo kursą ir eisi savo keliu.
